Valsybės pajamų teisinio reguliavimo mechanizmas
5 (100%) 1 vote

Valsybės pajamų teisinio reguliavimo mechanizmas

112131

TURINYS

1. VALSTYBĖS PAJAMŲ SAMPRATA, RŪŠYS 3

2. VALSTYBĖS PAJAMŲ TEISINIS REGULIAVIMAS 5

2.1. Mokestinės pajamos 5

2.2. Nemokestinės pajamos 8

2.3. Valstybės skola 9

IŠVADOS 11

Literatūros sąrašas 12

1. VALSTYBĖS PAJAMŲ SAMPRATA, RŪŠYS

Valstybė kaip visuomenės organizacija, prisiima sau vykdyti tam tikras funkcijas kuriomis garantuojamas šalies politinis, socialinis ir ekonominis stabilumas, tačiau šių funkcijų realizavimas reikalauja piniginių išteklių, kurie būtini valstybinių funkcijų realizavimui. Šios lėšos pereina valstybei perskirstant dalį šalies nacionalinių pajamų, ir įgauna valstybės pajamų formą. Siekiant palengvinti disponavimą šiais piniginiais ištekliais jie kaupiami atitinkamai pagal finansuojamą sritį paskirstytuose fonduose, o bendroms reikmėms numatytos lėšos kaupiamos valstybės ir savivaldybių biudžetuose.

B. Sudavičius pateikia tokį valstybės pajamų apibrėžimą:

„Valstybės pajamos – piniginiai ištekliai, kurie skirstant visuomenines nacionalines pajamas pereina valstybės žinion ir kaupiami valstybės (savivaldybių) biudžete bei pinigų fonduose, taip pat piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė yra pasiskolinusi ir kurie naudojami valstybės (savivaldybės) funkcijų atlikimui finansuoti.“

Kaip matome iš apibrėžimo, pagal nuosavybės formą valstybės pajamos gali būti skirstomos į nuosavas ir laikinai skolintas . Nuosavomis pajamomis pripažįstami tokie finansiniai ištekliai, kurie įstatymų ir kitų teisės aktų numatyta tvarka pereina valstybei valdyti ir taip tampa viešosios nuosavybės objektu. Prie tokių pajamų galime priskirti mokesčių rinkimą, rinkliavas, taip pat jos gaunamos ir kitų privalomų mokėjimų atveju (pvz., išieškant pinigus už valstybei padarytą žalą), taip pat naudojant ar realizuojant viešosios nuosavybės objektus (t.y. pajamos gaunamos valstybės ir savivaldybių įstaigoms užsiimant veikla, nuomojant ar parduodant viešosios nuosavybės objektus), išieškant įvairias baudas už įstatymų pažeidimus ir t.t. Laikinai skolintos pajamos skiriasi nuo nuosavų tuo, jog gaunamos tik valstybei skolinantis lėšas iš kreditorių, tai reiškia, jog pasibaigus nustatytam skolos terminui lėšos turi būti grąžinamos jų savininkui, be to, dar yra mokamos ir palūkanos.

Priklausomai nuo pajamų reikšmės valstybės piniginių fondų formavime, jas galima skirstyti privalomas ir papildomas. Privalomosios planuojamos pagal valstybės (savivaldybės) poreikius tuo metu būtinoms veiklos sritims finansuoti ir gaunamos per įvairius nustatytus privalomus mokėjimus į valstybės bei savivaldybių biudžetus bei piniginius fondus. Šios pajamos sudaro nacionalinio biudžeto bei atskirų piniginių fondų pagrindą. Tokiems mokėjimams priskirtini mokesčiai, muitai, rinkliavos ir panašūs lėšų šaltiniai. Papildomosios pajamos gaunamos skolinantis lėšas iš vidaus bei užsienio kreditorių, tiek platinant valstybės vertybinius popierius, tiek sudarant paskolos sutartis. Be skolų į papildomų pajamų sąvoką įeina aukščiau minėtos lėšos, gautos iš baudų už įstatymo pažeidimus, taip pat realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą ar bešeimininkį turtą bei kitais įstatymuose numatytais būdais.

Atsižvelgiant į teritoriškumo principą kaupiant ir naudojant valstybės lėšas, pajamas galima skirstyti į Respublikos ir savivaldybių. Respublikos pajamos apima visos valstybės mastą, yra naudojamos Respublikos numatytoms funkcijoms vykdyti bei kitoms bendroms reikmėms finansuoti ir yra kaupiamos centralizuotuose piniginiuose fonduose, pajamomis iš kurių disponuoti įgaliotos specialios valstybinės institucijos. Tuo tarpu savivaldybių pajamos yra vienas didžiausių finansinių vietos savivaldos institucijų lėšų panaudojimo šaltinių, jos skirtos finansuoti atitinkamos savivaldybės funkcijų vykdymą. Šiomis pajamomis disponuoti taip pat yra paskirtos tam tikros institucijos.

Kaip jau minėta pradžioje, valstybės pajamos kaupiamos įvairiuose tam tikros paskirties fonduose, taigi, šiuo aspektu jas galima skirstyti į biudžetines ir nebiudžetinių pinigų fondų. Biudžeto Sandaros įstatymas numato biudžetinių pajamų surinkimo šaltinius bei jų panaudojimo sritis. Pagal šio įstatymo 13str. 1 dalį valstybės biudžeto pajamas sudaro:

1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į valstybės biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);

3) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos;

4) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);

5) dotacijos;

6) kitos pajamos.

To paties įstatymo 13str. numato savivaldybių biudžetinių pajamų struktūrą:

1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;

2) pajamos iš savivaldybių turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);

3) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos;

4) pajamos, gautos už išnuomotą arba suteiktą naudotis valstybinę žemę, valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;

5) valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervedamos lėšos;

6)
negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);

7) kitos įstatymų nustatytos pajamos.

Dar vienas valstybės pajamų klasifikavimo būdas – pagal jų gavimo šaltinius. Taip pajamos skirstomos į mokestines ir nemokestines. Kaip jau suprantame iš pavadinimo, mokestinės pajamos gaunamos renkant mokesčius, kuriems budingas neatlygintinumas ir visuotinis privalomumas, o nemokestinės pajamos gaunamos tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais.

Tolimesnėje darbo eigoje būtent šiuo skirstymo principu ir bus remiamasi nagrinėjant valstybės pajamas reglamentuojančių teisės aktų sistemą.

2. VALSTYBĖS PAJAMŲ TEISINIS REGULIAVIMAS

Valstybės funkcijų vykdymui būtini tam tikri finansiniai resursai, t.y. valstybės pajamos, kurių svarbiausias šaltinis yra lėšos surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jei šių ir kitų biudžetinių pajamų atlikti toms funkcijoms nepakanka, tuomet valstybė yra priversta skolintis tiek vidaus, tiek užsienio finansų rinkose. Šiuo būdu surinktos lėšos išlaidoms finansuoti yra susiję su papildomais skolinimosi kaštais, t.y. palūkanomis, o tai dar labiau didina valstybės skolą. Siekiant išvengti žalingų tokio finansavimo būdo pasekmių, valstybė savo vykdomoms funkcijoms finansuoti turi stengtis disponuoti tokiomis lėšomis, kurios yra pakankamos išlaidoms finansuoti. Tokie finansiniai resursai į valstybės iždą patenka iš tokių šaltinių kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, lėšos iš nuosavybės teisės, neatlyginami negrąžintini pervedimai (grantai) ir skolinimas.

Taigi, panagrinėkime valstybės pajamų bruožus, bei jas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas per jas sudarančius elementus.

2.1. Mokestinės pajamos

Mokestis (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2str. 23d.) – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas.

Šią pajamų rūšį iš esmės sudaro vienas finansų teisės institutas – tai yra mokestinių santykių reguliavimo. Tai funkciniais ryšiais susietų teisės normų grupė, reguliuojanti vienarūšius finansinius santykius, šiuo atveju valstybinės mokesčių sistemos nustatymo ir mokesčių surinkimo proceso, valstybei įgyvendinant finansinę veiklą.

Mokesčiai lyginant su kitomis finansinėmis įplaukomis į valstybės biudžetą yra didžiausias pajamų šaltinis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos

Respublikos finansų ministerijos duomenimis, Lietuvoje mokestinės pajamos 2004 metais sudarė 80,3% valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų , todėl valstybei ypač svarbu užtikrinti sklandų šios sistemos funkcionavimą.

Mokestinės pajamos (mokesčiai) pasižymi neatlygintinumu, privalomumu bei neturi tikslinės paskirties, tai reiškia, jog yra surenkamos be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. Valstybinius mokesčius nustato Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus . Pagrindinis teisės aktas reguliuojantis šių įplaukų surinkimą yra Mokesčių administravimo įstatymas. Šiuo Įstatymu nustatomos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių laikymasis privalomas vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtinamas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas, nustatomos mokesčių administratoriaus funkcijos, teisės ir pareigos, mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka.

Vadovaujantis šio įstatymo 3str. matome, jog mokesčių teisės aktų sistemos pagrindiniai elementai yra mokesčių įstatymai, kurie pagal Lietuvoje numatytą tvarką reglamentuoja atskirų mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, ir surinkimą ir šių įstatymų pagrindu priimti įstatymų lydimieji teisės aktai.

Remiantis naujausiomis Mokesčių administravimo įstatymo 13str. pataisomis, šiuo metu išskiriami tokie pajamų šaltiniai, kurie įvardijami kaip mokesčiai:

1) pridėtinės vertės mokestis;

2) akcizas;

3) gyventojų pajamų mokestis;

4) nekilnojamojo turto mokestis;

5) žemės mokestis;

6) mokestis už aplinkos teršimą;

7) konsulinis mokestis;

8) žyminis mokestis;

9) privalomojo sveikatos draudimo įmokos;

10) įmokos į Garantinį fondą;

11) valstybės rinkliava;

12) muitai;

13) ir kt.

Kiekvienos iš šių įplaukų tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už įstatymų pažeidimus, apmokestinimo tvarką reglamentuoja atskiri mokesčių įstatymai, kurie nustato mokestį ir apibrėžia su mokesčio taikymu ir lengvatomis susijusius klausimus. Atitinkamai Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas , Akcizų įstatymas , Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas , Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas , Sveikatos draudimo įstatymas ir kt.

Tačiau, kaip minėta aukščiau ir pastebime iš šio sąrašo, ne visos mokesčiams priskiriamos įplaukos yra mokesčiai tiesiogine prasme– tai ir įmokos, ir rinkliavos. Mokesčiai, kaip jau minėta pasižymi neatlygintinumu, privalomumu, neturi tikslinės paskirties ir yra piniginės prievolės, tuo tarpu įmokoms būdinga tikslinė paskirtis, o rinkliavos paprastai numatytos už tam tikras viešųjų institucijų
suteikiamas paslaugas, taigi jos nėra privalomos tomis paslaugomis nesinaudojantiems, be to, jos dažnai būna vienkartinės.

Reikia paminėti, jog tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (138str. 3 dalis) , tiek Mokesčių administravimo įstatyme (5str. 1d.) numatomas Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybės principas esant šių teisės aktų normų neatitikimui.

Mokesčių įstatymus įgyvendinantys ir detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai yra leidžiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o esant specialiam jos pavedimui, – Finansų ministerijos. Pagal savo kompetenciją, nustatančius atitinkamas mokesčių įstatymų įgyvendinimo taisykles, teisės aktus priimti gali būti įgalintas ir centrinis mokesčių administratorius, tačiau tam būtinas Vyriausybės ar Finansų ministerijos pavedimas. Taip pat tokie įgalinimai suteikti ir savivaldybių taryboms, kiek tai liečia savivaldos reikalus. Taigi, lydimieji teisės normų aktai yra ne mokesčius apibrėžiantys ir nustatantys dokumentai, o tik detalizuojantys, konkretizuojantys tų mokesčių surinkimo, administravimo tvarką. Pavyzdžiui Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ , kuriame numatyti rinkliavų už valstybės ir jos institucijų teikiamas paslaugas (tokias kaip santuokos registravimas, licencijos vykdyti oro susisiekimą išdavimas, licencijos verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais išdavimas ir t.t.) dydžiai ir mokėjimo taisyklės

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1700 žodžiai iš 3299 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.